Visam laikui pašalinsime mūro drėgmę. Su garantija.

Kylanti drėgmė — tai iš grunto kylantis vanduo, kuris kyla poringo mūro kapiliarais aukštyn, panašiai kaip vanduo kempinėje. Ji atsiranda, kai prie sienos pado trūksta, yra pažeista ar išsekusi horizontali hidroizoliacija; tipinė senesnių, pastatytų prieš įvedant šiuolaikines normas, statinių problema. Įprastame plytų mūre ji paprastai pakyla 50–150 cm, akmens ar mišriame mūre net per 2 m, priklausomai nuo medžiagos poringumo ir kapiliarinio pakilimo aukščio.

Ją atpažįstame iš trijų tipinių požymių: horizontalios drėgmės „ribos“, lygiagrečios grindims, baltų druskų apnašų paviršiuje (dirvožemyje ištirpę nitratai, chloridai, sulfatai) ir sezoninio svyravimo — ryškaus žiemą, kai vanduo negaruoja, ir mažiau matomo vasarą. Druskos kristalizuojasi garuojant ir palaipsniui ardo tinką iš vidaus, todėl vien perdažymas problemą paslepia, bet nesustabdo.

Kondensacinė drėgmė atsiranda patalpos viduje, o ne mūre. Šiltas oras sugeria tam tikrą kiekį vandens garų; kai jis susiduria su paviršiumi, kurio temperatūra žemesnė už rasos tašką (paprastai šaltas kampas, lango angokraštis, šilumos tiltas), garai ant jo kondensuojasi į vandenį. Yra trys pagrindiniai veiksniai: garų susidarymas patalpoje (dušas, maisto gaminimas, skalbinių džiovinimas, gyventojų kvėpavimas), nepakankamas vėdinimas ir šalti paviršiai dėl silpnos šiluminės izoliacijos ar nešildomos patalpos.

Būdingos apraiškos: pelėsis kampuose ir aplink langus, lašeliai ant stiklų, šlapios vietos ant išorinių sienų žiemą, oro drėgmė nuolat virš 65 %. Vanduo čia nekyla nei iš žemės, nei iš fasado — jis susidaro tiesiog name, todėl sprendimas yra geresnis vėdinimas, mažesnė garų gamyba ir aukštesnė paviršių temperatūra (apšiltinimas, šildymas).

Slėginė drėgmė — tai vanduo, veikiantis mūrą hidrostatiniu slėgiu — paprastai cokoliniuose aukštuose ir rūsiuose žemiau žemės paviršiaus, kur sienos skiria interjerą nuo drėgno grunto arba siekia žemiau gruntinio vandens lygio. Vanduo grunte spaudžia rūsio sienas ir grindis bei prasiskverbia pro smulkiausius įtrūkius, darbo siūles ir net pačią betono ar mūro struktūrą, jei jie neizoliuoti nuo slėginio vandens.

Apraiškos: vietinės šlapios dėmės nepriklausomai nuo aukščio (skirtingai nuo horizontalios ribos esant kylančiai drėgmei), vandens lašai ar srovelės sienomis, vanduo kampuose po gausių liūčių ar pavasarį tirpstant sniegui. Sąvoka statybinė drėgmė plačiąja prasme vartojama visai drėgmei, patenkančiai į konstrukciją dėl konstrukcinio gedimo — trūkstamo drenažo, pažeistos išorinės izoliacijos, nevėdinamo rūsio. Sprendimas iš esmės skiriasi nuo kylančios drėgmės: reikia įsikišimo iš išorės (drenažas, sienų hidroizoliacija nuo slėginio vandens, lietaus nuotekų sistemos sutvarkymas). Vien injekcija sienos pade slėginio vandens nesustabdys — ji sprendžia tik kapiliarinį kilimą.

Jos skiriasi vandens šaltiniu ir kryptimi, iš kurios patenka į mūrą. Kylanti kyla iš apačios mūro kapiliarais iš žemės. Slėginė ateina iš šono ar iš apačios veikiama hidrostatinio slėgio (paprastai rūsiai žemiau gruntinio vandens lygio). Prasiskverbianti pereina pro išorinę sieną — lietus pro pažeistą fasadą, sutrūkęs lietvamzdis, pratekėjimas pro stogą. Kondensacinė atsiranda patalpos viduje, kai drėgnas oras kondensuojasi ant šalto paviršiaus.

Kiekviena reikalauja skirtingo sprendimo: kylanti — horizontali užtvara sienos pade (injekcija, pjovimas); slėginė — išorinė hidroizoliacija ir drenažas; prasiskverbianti — fasado, lietvamzdžių, stogo remontas; kondensacinė — vėdinimas, apšiltinimas, mažesnė garų gamyba. Blogiausia klaida — supainioti priežastį ir spręsti kitą tipą — simptomas dingsta keliems mėnesiams, o vanduo grįžta.

Trys greiti signalai: drėgmės riba (horizontali = kylanti, vietinė = prasiskverbianti), baltos apnašos (stipriai rodo kylančią), pelėsis kampuose aplink langus (stipriai rodo kondensaciją). Jei abejojate, atlikite mūsų trumpą testą arba išsimatuokite drėgmę vietoje.

Druska iš pamatų kyla su vandeniu ir kristalizuojasi paviršiuje, kai vanduo išgaruoja. Apnašos yra diagnostinis signalas — jei jas matote, vanduo toje sienoje iš tiesų juda. Be to, druska ardo tinką iš vidaus; vien perdažymas problemą paslepia, bet neišsprendžia.

Pelėsis pradeda augti, kai tinko drėgmė viršija 70 %, per 24–72 valandas. Į orą išsiskiriančios sporos yra alergenai. Astma sergantiems žmonėms ar mažiems vaikams simptomai gali pasireikšti per kelias savaites. Drėgna siena niekada nėra vien estetinė problema.

Sausa plyta šilumą izoliuoja 5–10 kartų geriau nei tokio pat storio drėgna plyta. Vanduo poruose išveda šilumą laukan. Pastatai su plačiai drėgnu rūsiu paprastai šildymui išleidžia 20–30 % daugiau nei tokie pat sausi pastatai.

Paviršines apraiškas (apnašas, pelėsį) pašalina valymas ir priešpelėsinis dažymas. Priežasties — vandens mūro kapiliaruose — neišsprendžia joks dažas ar tinkas. Jei nesustabdysite vandens šaltinio, drėgmė grįš per kelis mėnesius. Nuolatinis sprendimas reikalauja technologijos (ilgalaikiškai veikia, pavyzdžiui, WetBRICK® gelio injekcija).

Padeda esant kondensacijai (oro drėgmei). Esant kylančiai drėgmei nepadeda visiškai — vanduo ateina ne iš oro, o iš žemės. Vėdinimas gali tik sustiprinti šalčio pojūtį, nes sausas mūras izoliuotų geriau.